fbpx

Nepamirštamas Riviera Maya regionas Meksikoje

Žiemą užplūsta šilumos ilgesys, taip norisi ryte pabusti ir krautis krepšį su maudymosi reikmenimis, įsispirti į basutes ir bėgti į balto smėlio paplūdimį…

Dažnas lietuvis yra pamėgęs pabėgti nuo šalčio kokiame nors Egipto ar Turkijos kurorte – netoli, ir kaina patraukli. Grįžta po tokių atostogų įgavęs karamelinį įdegį, gal net su porą papildomų kilogramų, bet lyg vis tiek kažko trūksta, lyg vis tiek kažkokie sielos poreikiai nepatenkinti…

Nenorėjau pajusti panašaus trūkumo, tad jau nuo Kalėdų laikotarpio dairiausi, kokia šalis galėtų mane ne tik sušildyti, bet ir praplėsti akiratį. Pamėgusi ilgus skrydžius lėktuvu, (taip, perskaitėte teisingai, esu lėktuvų mylėtoja) nusprendžiau pasiūlyti vyrui skristi už Atlanto į spalvingąją Meksiką. Šeimos galva sutiko, ir jau po Naujųjų krovėmės į lagaminus lengvus drabužius bei paviršinio nardymo įrangą.

Skrydis buvo netiesioginis, teko perlipti į kitą lėktuvą Londono Gatwick oro uoste, bet jis mums buvo pažįstamas ir neklaidus. Vos pora peržiūrėtų filmų ir lengvas miegelis, ir štai, mes jau leidžiamės Cancun’o oro uoste! Patikroje užtrukome neilgai, nes pasiruošiau viešbučio rezervacijos kopiją, žinodama, kad galbūt reikės kažkuo pagrįsti mūsų atvykimą į Meksiką. Mūsų daiktai kuo lengviausiai praėjo rentgeno patikrą, tad negaišdami laiko pasiemėm nemokamus turistinius bukletėlius apie lankytinas vietas bei turus, nusipirkome bilietą į Cancun’o autobusų stotį ir vos po valandos buvome miesto centre. Autobusų stotis buvo nedidelė, bet tvarkinga. Keleiviniai autobusai gana nauji, su veikiančiais kondicionieriais ir rodomais filmais, įlaipinimo aikštelės stotyje turėjo visus reikalingus ženklinimus, tad pasiklysti neįmanoma. Tądien oras buvo tvankus, todėl greitai pajutome nuovargį. Netoliese radome didelį prekybcentrį, kuriame įsigijome lengvus užkandžius. Vietinę valiutą, meksikietiškus pesus, jau buvome pasiemę Anglijoje, tad spėjome susipažinti su skaičiukais ir paveiksliukais 🙂 Iki viešbučio važiavome vietiniu miesto autobusu R2, nes tai buvo labai patogi ir tikrai pigiausia transporto priemonė nukakti į viešbučių zoną. Likusiame pasakojime, mėginsiu trumpai papasakoti apie lankytas turistines vietas, miestus ar vietoves, pradedant nuo jau paminėtos viešbučių zonos.

Viešbučių zona Cancun’e

Kaip jau minėjau, į šią zoną nuo miesto autobusų stoties labai lengva patekti R2 autobusu. Taip pat galima rinktis R1, vieno bilieto kaina – 10 pesų. Jei nežinote, kur tiksliai važiuojate, pasakykite vairuotojui viešbučio pavadinimą, ir jis jį pašauks, kai jau reikės išlipti. Su šiais autobusais taip pat lengvai nukaksite atgal į Cancun’o centrą.

Viešbučių zona išsidėsčiusi puikioje vietoje – ją iš visų pusių skalauja vanduo, yra išvystytas tvarkingas ir apšviestas kelias pėstiesiems ir dviratininkams, dieną ir naktį zonoje patruliuoja policija. Dėl vakarinių pramogų ar apsipirkimo taip pat nereikia jaudintis, jei maistas viešbutyje pabodo, o pinginė spirga, kaip nori suplonėti, rekomenduoju LA ISLA parduotuvių ir restoranų kompleksą. Teritorija daili puikioms nuotraukoms, restoranų ir kavinukių pasirinkimas platus, o parduotuvės įtiks bet kurio amžiaus turistui. Patys šiame komplekse pavakarojome bent 3 kartus, vis rasdavome, ką nuveikti, o ir saulėlydis atimdavo žadą, tiesiog sėdint ant medinės prieplaukos.

Kalbant apie palūdimius, galiu pasakyti, kad patikrinus juos visus, patogiausias ir gražiausias yra viešasis Playa Delfines paplūdimys. Pirmąkart pamačius žydrą lagūną, atėmė žadą – dauguje nei debesėlio, Karibų jūros ruožas įsispraudęs tarp dangaus ir balto smėlio. Paplūdimyje gausu ne tik turistų, bet ir vietinių: kas sėdi ant suoliukų ir gėrisi vaizdu, kas darosi selfius apžvalgos aikštelėje, kas kalbina gelbėtojus ar fotografuojasi su policininkais, o kas paprasčiausiai kepina bambas ar šokinėja per bangas. Kur ne kur, į vandenį galingu garsu pliumpteli pelikanas, o žvitrios žuvėdros stengiasi pasivaišinti poilsiautojų atsineštais miltiniais užkandžiais. Beje, kitapus šio paplūdimio, vos už poros šimtų metrų yra turistams atvira archeologinė vieta El Rey. Nusipirkę bilietėlius, džiaugėmės tvarkingai sutvarkyta teritorija ir vos vos išlikusiais majų miestuko griūvėsiais, kuriuose dabar gyvena ir saulutėje kaitinasi iguanos. Iš pat pradžių atrodo, jog jų ten vos kelios, bet geriau įsižiūrėjus, supranti, kad jų kūneliai tiesiog puikiai užsimaskavę tarp pilkų akmenų. Taip pat, šioje vietoje įvyko nuostabi mūsų gyvenimo akimirka – pirmąkart gyvenime pamatėme laisvai gyvenantį ir, žvitriai kaip kulka, skraidantį koribrį. Tokio įvykio mėgėjiška kamera nenufotografuosi, bet tikrai įsiminsi…

Beje, neverta atsipalaiduoti ir užsisvajoti šilumos ir nuostabios gamtos šalyje – Tiek Cancun’e, tiek kituose Meksikos miestuose ir regionuose, yra gausu krokodilų. Jų gyvenamos vietos aptvertos ir pažymėtos įspėjamaisiais ženklais. Vaikščioti šalia tikrai saugu, bet nelabai jauku.

Isla Mujeres

Isla Mujeres – sala, nedaug nutolusi nuo Cancun’o viešbučių zonos. Į ją labai paprasta nukakti keltu, kuris plaukia net iš kelių kurorto vietų, viena buvo prie pat mūsų viešbučio. Joje apsilankėme, nes girdėjome gerus atsiliepimus apie joje esantį Playa Norte paplūdimį, žavintį ramiu vandeniu ir nemokama ir lengvai prieinama paviršinio nardymo vieta. Sala labai nedidelė, tačiau tingesniems turistams vis tiek yra galimybė patingėti dar truputėlį daugiau – galima išsinuomuoti patogias golfo mašinas ir vos per kelias minutes nukakti į bet kurią salos pusę. Nors sala lengvai aprėpiama ir turinti puikų susisiekimą su žemynu, vis tiek joje netrūksta apleistų vilų ir viešbutukų, tačiau net atokiuose kampeliuose vaikščioti saugu ir ramu. Vyras kuo greičiau norėjo baigti žygį saloje, kad ilgiau pasibūtų vandenyje tarp žuvyčių, tad per daug neprievartavus jo dėl fotografavimosi, patraukėme link žymiojo paplūdimio. Turistų buvo gausu, tiek sausumoje, tiek katamaranuose, tvarkingai išsidėsčiuose vandenyje prie pakrantės. Sparčiu žingsniu nukeliavome link tilto, kur iškart buvo matyti, kad ten tikrai rasime žuvyčių – negiliame vandenyje buvo nemažai gulinčių, klūpančių ir visai kitaip įdomiai plaukiojančių kaukėtų turistų. Prisijungėme prie jų ir mes…

Playa Del Carmen

Tai dar vienas populiarus Riviera Maya regiono kurortas, iš kurio lengvai patenkama į kitą artimą salą Cozumel. Mes į ją neplaukėme, bet labai tūriningai pasibuvome pačiame mieste. Paplūdimio ruožas nebuvo labai įspūdingas kaip ties Cancun’o miesto kurortu, tad ilgai nesilepinę saulės voniomis, nuėjome apsidairyti suvenyrų parduotuvėlėse. Antroje dienos pusėje atgijo pagrindinė 5th avenue gatvė – atsidarę barai, triukšmingai paleido muziką, gatvės artistai ir muzikantai pradėjo savo mini pasirodymus, suvenyrų parduotuvėlės išsinešė lauko stendus, o iš visų pusių ėmė plūsti poilsiautojai. Prisėdome jaukiame restoranėlyje ir išgėreme po milžiniškas taures margaritos.

Į Playa Del Carmen verta atvykti porai dienų, jei vykstama į Cozumel salą, o jei ne – pakanka ir vienos dienos viskam apžiūrėti.

Puerto Morelos

Dar mažesnis kurortas už Playa Del Carmen, bet populiarus tarp turistų dėl pasvirusio švyturio. Jei jaučiate nostalgiją Pizos bokštui, įsiamžisite dar vienoje puikioje fotografijoje atsirėmę į dailų bokštelį. Pakrantėje vos keletas viešbutukų ir kavinių, tačiau vėl prikimšome savo pilvus gardžiais taco ir kokteiliais, ir beabejo, išnaršėme visą pakrantę. Ji itin saugoma ir tvarkoma, nes esant sezonui, jūriniai vėžliai smėlyje deda kiaušinius. Mes į tą laikotarpį nepakliuvome, tad galėjome visur drąsiai žingsniuoti ir gėrėtis didelėmis bangomis jūroje.

Grįžtant prie krokodilų temos, link Puerto Morelos miestuko vedė ilgas kelias palei atviras pelkes. Užtvarų nebuvo, tik bruzgynai, vienas kitas medelis. Kur ne kur, matėsi krokodiliukų nugarėlės vandenyje. Vaizdas ne iš maloniųjų, tad ėjome kiek galima greičiau nebėgant…

Tulum

Nukeliavome į dar vieną miestą. Šįkart jau nebebuvo galima prisivaikščioti pėsčiomis, nes miestas buvo didelis, o jame nakvoti neplanavome, tad išsinuomavome dviračius. Pirmiausia nuvažiavome į Tulum archeologinę vietą, kurioje plytojo senovės majų uostamiesčio griūvėsiai. Savo didžiu ir eksponatais labai stipriai lenkė El Rey, tad viską apžiūrėti užtrukume. Kur ne kur, sutikome draugiškąsias iguanas, kurios sulaukdavo nemažai turistų dėmesio…

Ne veltui šią vietą senovės majai pasirinko kaip uostamiestį. Nuo aukštų uolų buvo patogu apžvelgti pakrantę ir jūros horizontą, o nusileidimas prie vandens buvo labai nesudėtingas. O galbūt jį padarė patys majai? Vienaip ar kitaip, jiems reikia padėkoti, nes karštą dieną pasivaikščiojus po įstabius griūvėsius, norisi atsigaivinti vandenyje, o štai, visai čia pat nusileidus, laukia jaukus paplūdimys. Įbridus į vandenį galima pasidaryti puikių fotografijų su vaizdu į matomus griūvėsius. Paplūdimys priklauso parkui, tad jis uždaromas kartu su juo. Apie jį plaukioja apsauga ir stebi kiekvieną nuklystantį į šonus poilsiautoją, net yra viena draudžiama zona, kur taip pat jūros vėžliai deda kiaušinius, tik skirtingai nuo Puerto Morelos pakrantės, čia negalima vaikščioti ištisus metus.

Ik-kil ir Chichen Itza

Kadangi nusibeldėme už Atlanto, tai žinoma, kad su priežastimi. Be galo norėjome pamatyti pasaulio stebuklu pavadintą Chichen Itza piramidę. Ji buvo gerokai nutolusi nuo Cancun’o kurorto, tad nusipirkome ekskursiją iš vietinės kelionių ir ekskursijų agentūros.

Sutartą dieną ryte mus nuo viešbučio paėmė mikroautobusiukas, kuris nuvežė mus prie erdvaus, ekskursijoms skirto autobuso. Gidas buvo vietinis, tačiau nors autobuse 90% turistų buvo vietiniai, jis nuoširdžia ir lengva anglų kalba perpasakodavo mums viską, ką kalbėdavo ispaniškai su tautiečiais.

Ekskursijos programa neapsiribojo vien piramidės aplankymu. Pirmiausia sustojome apžiūrėti Valladolid miestelį, kuriame buvo gausu siaurų gatvelių su spalvotai nudažytais namais ar jų grupėmis. Valladolidas turi puošnų parką su fontanu, o prieš pat jį – senus laikus menančią katedrą. Šiame miestelyje buvo akivaizdus Meksikos tautiškumas – aplink vaikščiojo vietinės moterys, dėvinčios etninius drabužius, buvo pilna tradicinių meksikietiškų namukų, kavinukės visai nepriminė ištaigingų kurortinių restoranų, o spalvotai nudažyti pastatai buvo nusidriekę vienodai išdėstytose gatvelėse.

Miestelyje neužsibuvome, nes skubėjome papietauti į restoraną, kur pietūs buvo įskaičiuoti į ekskursijos kainą, o po jo nuvažiavome prie Ik-kil, 50 metrų gylio požeminio ežero (cenote Ik-Kil), kurio neaplankyti ir juo nepaplaukioti būtų šiukšti nuodėmė. Profesionaliu plaukiotoju šioje vietoje pasivadina retas turistas. Prie plaukiojimo liemenių nuomos punkto išsirikiavusi eilė šiek tiek gąsdino dėl laiko stokos, tačiau darbuotojai mikliai jas išdalino. O tada leidomės iškirstais akmeniniais laiptais į urvą… Pajutome drėgmės kvapą ir tamsą… Atsidūrėme lyg baseine, tačiau virš jo buvo urvo ertmė, pro kurią matėsi lopinėlis dangaus, o dugno visai nematyti – tik tamsuma. Kur ne kur, iš olos varvėjo vanduo, kojas kuteno mažytės žuvytės, o saulės spinduliai, pasiekę vandenį, palepindavo tik retkarčiais, tačiau lankytojų gausa patvirtina, kad tai vienas populiariausių požeminių ežerų, kurių, anot mokslininkų, visoje Meksikoje yra per 6000! (Bet ne visos atrastos ar paruoštos naudojimui).

Visiems išsimaudžius ir išdžiuvus, pajudėjome link išsvajotosios Chichen Itzos. Nuo Ik-Kill ji buvo nutolusi vos kelis kilometrus, tad kelionė neprailgo, ir mes greitai atsidūrėme atviroje teritorijoje, kurioje buvo išsidėstę įspūdingo dydžio senoviniai statiniai. Iš pradžių šiek tiek nusivylėme, jog neturėjome daug laiko apžiūrėti visos teritorijos, nes buvo likusios tik pora valandų iki parko uždarymo, bet radome geriausią pliusą! Pilnutėliai turistų autobusai akimirksniu išvažinėjo ir teritorijoje liko nedaug žmonių – visas stebuklas atsivėrė tik mums! Gidas išsamiai papasakojo apie senovės majų kultūrą, aprodė šventyklas, žymiąją krepšinio aikštelę, kur pralaimėjusiems žaidėjams buvo nupjaunama galva, o iš jų stuburo kaulų buvo gaminamos lazdos mušti kamuoliui…Viskas buvo net pavaizduota akmenyje iškaltomis iliustracijomis. Taip pat, Chicen Itzos teritorijoje yra vienas ežeras (cenote Sagrado), kuriame senovės majai aukodavo nekaltas merginas dievams. Pasakojimą apie majų šaltakraujiškumą norėčiau ir baigti, nes jei išsiplėsčiau, tikriausiai tektų cenzūruoti mano įrašą. Kalbant apie nuostabią Chichen Itza piramidę, verta priminti, jog tai meistriškai sukurtas kalendorius. Įdomiausias reiškinys nutinka per pavasario ir rudens lygiadienius, kai į viršuje esantį langą patenka šviesa, piramidės šiaurinėje pusėje per 91 laiptus nusidriekia didžiulės gyvatės šešėlis. Verta paminėti, jog kiekvienoje piramidės pusėje yra 91 laiptas, kas, pridėjus pagrindinį viršutinį laiptą, sudaro 365 laiptus, t. y. – dienas metuose. Beje, jei atsitūpsite ant žemės priešais piramidę ir pradėsite plačiais mostais ploti rankomis, po truputį stodamiesi, išgirsite vis besikeičiantį aidą. Paminėsiu dar vieną faktą – piramidės viduje, pačių senovės statytojų rankomis, yra padaryti specialūs ventiliaciniai tuneliai, kurie neleidžia piramidei pelyti ir greitai senti, tačiau 2006 metais, kai viena turistė nukrito nuo piramidės laiptų ir užsimušė, kopimas į piramidę ir ėjimas į jos viršutinę patalpą yra uždraustas. Kopti senovės palikimo laiptais vis dar galima Coba vietovėje, tačiau ji mums liko nepakeliui…

Dienomis, kai nevykdavome į aplinkinius miestus, tiesiog lepinomės saulės voniomis paplūdimyje, ragavome kiek įmanoma daugiau vietinių patiekalų ir gėrimų, pirkome suvenyrus ir bendravome su vietiniais gyventojais. Pamatėme, jog Meksika yra svetinga ir maloni šalis, miestai ir regionai yra tvarkingi ir išvystyti, o gamta yra tokia, kokia vaizduojama meksikietiškose telenovelėse…

Linkiu ir Jums ten nuvykti ir atrasti Meksikos grožį 🙂