Magiškasis ir visiškai kitoks Madagaskaras

Ar įmanoma apsakyti neįmanoma? O per foto objektyvą perteikti neapčiuopiamą- begalinį grožį, kvapą ir spalvas? Būtent todėl ir pasakojimas apie salą pavadinimu Madagaskaras bus gana trumpas, nes ji neturi analogo, yra endeminė ir net lakiausią fantaziją turintis žmogus nesugebėtų aprėpti nuostabos ribų.

Pasakojant apie šią salą nesinori vardinti faktų, atkartoti atsiradimo istorijos ir pateikti dar daug banalios informacijos, kurios pilnas internetas.

Negaliu apie Madagaskarą pasakyti ir taip paprastai, kaip savo susižavėjimą išreiškė keletas keliautojų, pvz.: „Tai šalis, kuri nestebina įspūdingais miestais, kurortais ir prabangiais viešbučiais, tačiau pribloškia laukine gamta,“- pasakė vieni. „Tai Baobabų ir Lemurų rojus,“ – apie Madagaskarą atsiliepė kiti.

Norėdamas nusakyti salos įvairovę, pritrūkstu spalvų, pristingu epitetų, apibūdinančių pamatyta. Nes būtent čia gyvena patys neturtingiausi, bet patys nuoširdžiausi vietos gyventojai. Jų kultūra – tai sudėtingas dabarties religijos ir be galo stiprios praeities mišinys, kur vis dar aukštas pozicijas užima senovės šamanizmas, magija ir ritualai.

Būtent čia drėgnieji atogrąžų miškai nepastebimai persipina su tropiniais miškais, kuriems retėjant nusidriekia pusdykumės. Tik čia tarp medžių skraido rečiausi ir gražiausi pasaulio paukščiai, ant šakų karstosi lemūrai, o medžių žieve ropoja mažiausi pasaulyje chameleonai. Čia net gyvatės yra nenuodingos, o plėšriausias salos gyvūnas Fosa daugiau panašus į mūsų katę nei į pavojingą žvėrį.

Čia net salos krantai skirtingi – nuo besidriekiančių lygumų pietuose iki uolėtų , dantytų iškyšulių vakaruose. Šioje saloje telpa viskas.

Tik čia yra tiek daug UNESCO saugomų objektų. Tokių, kaip Cingi de Bemaraha draustinis (tsingi malagasių kalboje reiškia „kur niekas negali vaikščioti basas“) arba kitaip Akmeninės džiunglės, kur tūkstantmečiais vėjo ir vandens pagalba formavosi neįtikėtino grožio gamtos stebuklas – pilkai mėlynos uolienos, nuo pat žemės į dangų besistiebdamos dantytomis smailėmis, kurios tarsi bokštai primena tuščias ir tylias gotikinio stiliaus katedras. Tai vieta, kur akis į akį gali  susidurti su mokslui nežinomais sutvėrimais. Daugeliui pasaulio mokslininkų, tyrinėjančių ir kasmet atrandančių vis naujus, neregėtus augalus, gyvūnus, ypač daug paukščių, drugių ir kitų vabzdžių tai vis dar atradimų vieta.

O nacionalinis Andringitros parkas – savo magiškai švelnių ir apvalainų formų kalnų viršūnėse slepiantis krioklius ir tyvuliuojančius smaragdinius ežerus, verčia  pasijusti tarsi  nežemiškoje erdvėje.

Taip pat negaliu nepaminėti kultūros paveldu pripažintos bendruomenės, gyvenančios pietryčių Madagaskare ir esančios vienintele išlikusia unikalios, išpuoselėtos medžio meistrystės kultūros saugotoja.

Arba Vezo žvejai. Tai žmonės, kurie  tarsi perprato pasaulio paslaptis ir savo nerūpestingai būčiai pasirinko bendravimą su geraisiais dykumų džinais, kurie kas dieną siunčia jiems saulę, turtingą jūrą ir kiek užmato akys – smėlynų tolius ir visišką ramybę. Tai žmonės, besidžiaugiantys mažais kasdieniniais stebuklais ir visiškai nesirūpinantys ateitimi……

Kažkur skaičiau, kad tarp visos šiuolaikinės butaforijos, gerai įsižiūrėjus, galima surasti kažką, kas užglaisto spengiantį ir bukumo pilną triukšmą, manau, tą jausmą kiekvienas patiria pabuvojęs šioje saloje po įtemptos ir fizinių jėgų pareikalavusios, bet kupinos nuotykių kelionės stabtelti sudėlioti mintis, surūšiuoti patirtus įspūdžius ir pas minėtus Mozambiko sąsiaurio pakrantės šeimininkus palepinti kūną švelnaus smėlio prisilietimu, nuo vandens dvelkiančiu gaiviu vėjeliu, apžiūrėti kupiną staigmenų povandeninį pasaulį ir kas dieną paragauti vis kitų, tik šiai vietovei būdingų šviežių jūros gėrybių .

Šiuo nepaprastai maloniu prisiminimu  ir baigsiu  pasakojimą  apie Madagaskarą,  kurio kiekvieną kvadratinį  kilometrą galima būtų apipinti tūkstančiais žodžių, tačiau visi gerai žinome  seną ir teisingą frazę – geriau vieną kartą pamatyti, nei tūkstantį kartų išgirsti.