fbpx

Kelionės įspūdžiai iš Kipro

Kipras

Mes dažnai girdime, kad gyvenimas – tai ne tik, kas mums duota, bet tai, ką mes patys sukuriame ir darome, suderinę su savo pasirinkimu. Remdamiesi šia filosofija, gyvena ir Kipro gyventojai.

Mažoje Viduržemio jūros saloje gyventi niekas neskuba. Čia visur tvyro ramybė ir harmonija tarp žmogaus ir gamtos, ir žmogaus su pačiu savimi. Tipinis vaizdas: kiprietis senolis, lepindamasis dosniais kiprietiškos saulės spinduliais, sėdi citrinmedžio paūksmėje ir apie kažką karštai diskutuoja su savo geriausiu draugu. Tuo pačiu metu, jo žmona, su meile ir malonumu, gamina valgį savo šeimai.

Tai yra įrodymas to, kad bet kurioje būties smulkmenoje ir kartu visame kame, jie mato šios filosofijos tiesą ir nenuginčijamą meilę gyvenimui.

Sakysite, kad jie gali sau tai leisti, nes gyvena šalyje, kur saulė šviečia 340 dienų per metus…

Ir Jūs busite teisūs. Bet ar nebūtų smagu, nors savaitei ištrūkti iš mums įprasto rutinos traukinio ir pamatyti, kad galima gyventi kitaip? Galų gale, pasimokyti patiems gyventi kitaip?

Jei nuspręsite aplankyti šią nuostabią salą, kur skanus ir tikras maistas, kur gatvėse auga mandarinais ir citrinomis apkibę medžiai, kur dar balandžio pradžioje dideliais velykiniais margučiais pasipuošia visi kurortai, kur atostogų laiką galite praleisti pagal savo norus ir lūkesčius kerinčiuose paplūdimiuose, svetingasis Kipras visada lauks Jūsų.

Limasolis

Trys su puse valandos skrydžio, ir mes jau Kipre. Nuomojamės mašiną ir lekiam į Limasolį. Lekiam, tai lekiam, bet mašinos vairas kairėje pusėje, tad lengvai ekstremalus važiavimas lydės visos kelionės metu :). Bet nieko nėra neįveikiamo, ir po 68 km. mes jau pasiekėme tikslą. Limasolį pasirinkome dėl šiltesnio klimato ir „judesio“, kurio pavasarį dar nėra kituose kurortuose. Tai miestas, kuriame nuolat kylantys modernūs pastatai, puikiai dera su senąja architektūra. Patys kipriečiai Limasolį apibūdina kaip labiausiai besikeičiantį miestą, kuris su kiekvienais metais darosi vis modernesnis ir galintis pasigirti savo aktyviu kultūriniu gyvenimu.

Pakeliui negalėjau nepastebėti ortodoksiškų bažnyčių. Jos visiškai kitokios, nei įprasta matyti: plačios bei žemos, turinčios didelius kupolus, lyg baravykai stūkso gražiausiose salos vietose. Pravažiuojant apžiūrėjome nuostabiąją, kelių kilometrų ilgio, palmėmis apaugusią Limasolio promenadą. Čia gyvenimas virte virė. Vaikai leido laiką žaidimų aikštelėse, aktyvesni žmonės mankštinosi ir žaidė įvairius sportinius žaidimus jūros pašonėje, o kiti tiesiog gėrėjosi vaizdu čia pat esančiose kavinėse. Promenada tikrai įspūdinga.

Akies krašteliu matėme ir išgirtą Limasolio senamiestį – jis, kaip ir kiekvienas senamiestis, pilnas šarmo ir paslapties, bet viskam apžiūrėti reikėjo daug laiko. O mes jį labai taupėme…

Mūsų apartamentai buvo 8 km. nuo Limasolio centro. Pakeliui, prekybos centre „Metro“ nusipirkome maisto. Kainos visiškai lietuviškos. (Priminsiu, kad žodis apartamentai reiškė, kad kažkas ilsėsis, o kažkas gamins maistą :))

Gana lengvai atvykome į nakvynės vietą. Aplinkui gana ramu. Turistų mažai, o šalikėlėse akį traukė didelės velykinės dekoracijos. Viešbutukas labai jaukus, švarus, o jūra – kitapus kelio. Smaragdiško atspalvio bangelės kvieste kvietė mus ateiti. Tačiau įsikūrimo džiaugsmai laiką pakoregavo ne mūsų naudai, ir vaikai smėliu pajūryje džiaugėsi jau šviečiant mėnuliui :)Vienos dienos kaip nebūta 🙂

Pafosas ir Afroditės gimimo vieta, Kurionas

Sekančią dieną paskyrėme istorinių Kipro vietų lankymui. Pirmasis sąraše – Kurionas. Tai viena įspūdingiausių archeologinių vietų Kipre. Kadaise buvusi svarbi Kipro karalystės įrodymo vieta. Jame esantis graikų – romėnų teatras vis dar naudojamas kultūriniams renginiams. Mes netikėtai tapome neplanuoto koncertinio pasirodymo liudininkais, mat tuo pačiu metu atvyko ir britų grupelė, kurioje viena mažutė moteriškė vikriai nulipo į aikštės vidurį ( jis net pažymėtas skyle akmenyje ) ir užtraukė ištrauką iš arijos „Ave Maria“. Prieš tai šurmuliavusi kalbų ir intonacijų maišalynė nutilo, stojo mirtina tyla. Visi aplink sustingo. Net mūsų vaikai, kuriems tokie dalykai dažnai neatrodo įdomūs jų vaikiškame amžiuje, nurimo, ir išpūtę akis, žiūrėjo, kas dabar bus. Garsas užpildė atvirą erdvę. Lengvas ir šiltas vėjas kedeno plaukus, būtis tarsi išnyko, visi, lyg pakerėti, klausėsi žinomos melodijos. O vos po kelių minučių, kai pasirodymas baigėsi ir magija išsisklaidė, visi pasuko skirtingomis kryptimis apžiūrinėti teritorijos, tarsi nieko nenutiko.

Dienos kelionė tęsėsi. Sekanti stotelė – vieta, kur susipynė graikiški mitai ir legendos – uola vandenyje, kur iš jūros putos užgimė meilės deivė Afroditė.

Akmenuota įlankos pakrantė ir begalė turistų, aplipusių uolą vandenyje, bylojo, kad pataikėme į reikiamą vietą 🙂 Čia kiekvienas, be jokių išlygų, nori pasidaryti privalomąją nuotrauką iš atostogų Kipre – kas užlipęs ant uolos, o kas tiesiog įbridęs į vandenį prie jos…

Ammochosta arba Famagusta arba šiaurinis Kipras

Kitos dienos rytas Agia Napos regione nebuvo labai malonus. Saulė ir šiluma nutarė pažaisti su mumis slėpynių, o valdymo pozicijas užėmė vėjas. Poilsis paplūdimyje buvo atidėtas. Greitas šeimos pasitarimas – verdiktas, kad keliaujame į miestą – vaiduoklį Famagustą. Žodis vaiduoklis buvo naudojams kuo dažniau, kad įtikintume vaikus, kad ten vykti reikia, nes bus labai mistiška ir įdomu, juk jau 30 metų ten niekas negyvena.

Mašina išvažiavome į turkiškąją salos dalį, kaip sako patys kipriečiai – turkų okupuotą salos dalį. Kiek teko girdėti, kipriečiams noro ten vykti visiškai nėra, o pokalbis apie šią kelionę jiems nekelia jokio džiaugsmo. Ir visai nesvarbu, kad siena tarp graikiškos ir turkiškos dalies labai nežymi, tačiau 1974 metų okupacija paliko gilias nuoskaudas ir išgyvenimus. Šie įvykiai pasaulio lygmenyje atrodę, kaip visai nereikšmingi, vietos gyventojams buvo tikriausias karas.

Kraštovaizdis link Famagustos kardinaliai pasikeitė. Iki šiol lydėjęs nelygus reljefas pavirto lygumomis, pasikeitė namų formos ir stilius. Po gero pusvalandžio pasiekėme pasienį.

Statome ir paliekame automobilį graikiškoje pusėje ( automobilio draudimas galioja tik šioje salos dalyje ) ir su pasais pereiname į turkiškąją teritoriją. Čia paprašome iškviesti mums taksi, juk tikslas buvo ranka pasiekiamas, bet pėstute nenueitume. Vairuotojas mus operatyviai pristatė į norimą vietą, prie nejaukių aukštų spygliuotų tvorų ir ženklų, draudžiančių fotografuoti.

Tik išlipus iš transporto priemonės, pasijutome lyg apokaliptinio filmo kūrybinėje aikštelėje. Kadaise buvęs bene populiariausias ir prabangiausias kurortas Kipre, atėmė žadą: daugiaaukščiai viešbučiai, namai ir restoranai stūksojo mieste tylūs, apgriuvę ir nublukę, įkalinti peraugusių medžių ir krūmokšnių tankumynėse. Nepraėjus nė minutėlei, vaikai įsikibo į rankas. 1974 metuose įkalintas miestas atrodė pernelyg baugus. Sustabdyti nejaukumo akimirką nusprendėme iškart žingsniuoti link pakrantės. Kur ne kur išlįsdavo nedidelės grupelės turistų. Priėję istorinę miesto gynybinę sieną, sustojome atsikvėpti. Vietovė buvo apleista, bet maloni akims – atrodė kaip pamirštas senovinis miestelis, apgaubtas tvirta akmenine siena. Knietėjo pamatyti Šv. Nikolajaus katedrą, kuri labai trumpai pabuvojusi krikščionių šventove, Osmanų imperijai užėmus Famagustą, tapo mečete. Prie katedros buvo pristatytas minaretas – bokštas, neatsiejamas nuo mečečių. Dėl šio neįprasto vaizdo, kasmet į šią vietovę atplūsta vis daugiau turistų. Beje, ši vieta įžymi ir dėl Otelo pilies. Tai tas pats žymusiosios Šekspyro tragedijos veikėjas, kuris, anot dramaturgo, būtent šioje pilyje pasmaugė savo mylimąją Dezdemoną. Taip malonu buvo vaikščioti šioje teritorijoje, prisimenant meno kūrinio siužetą…

Baigę ekskursiją po Famagustos miestą, nuvykome į Agia Napa kurortą. Jau spėjusiems apsiprasti prie vaiduokliškojo miesto tylos, pasijutome lyg stikliniai, atsidurę net pavasarį triukšmingame ir turistų pritvindytame kurorte. Lengvai supratome, kodėl ši vietovė tokia traukianti – baltutėlis paplūdimių smėlis kviečia mėgautis pasirodžiusiais spinduliais, o krištolinis vanduo vilioja įbristi į jūrą, kuri skalauja įspūdingai atrodančias uolas. Normalu, jog dėl gamtos grožio regionas tapo populiarus tarp poilsiautojų, pritraukiantis itin daug jaunimo iš įvairių šalių, kurie nori pasilinksminti, pabėgę nuo mokslo ar darbo sukeltų rūpesčių. Pati populiariausia jų susitikimo vieta yra Agia Napos vienuolyno kieme, kuriame stovi įspūdingai didelis figos medis. Jo storą kamieną apkabinti nepakako mūsų šeimynos rankų ilgio! Puiki idėja susipažinti jaunimui, ar ne?

Triukšmingo kurorto neaplenkia ir šeimos. Galima mėgautis nedidelėmis įlankėlėmis su ramiu vandenėliu arba pramogauti teminiuose vandens atrakcionų parkuose. Galėčiau išskirti Nisi paplūdimį, jame smagiai praleidome likusią dieną, nes praalkus, lengvai radome gardžių užkandžių paplūdimio kavinėse, o juk visiškai nesinori greitai atsisveikinti su pasteline lagūna…

Verta nepamiršti ir nuostabių Agia Napos pakrantės uolų, kurias sukūrė menininkė jūra. Ties visa pakrante yra gausu vandens pragraužtų ertmių, bet fotografavimuisi turistus labiausiai traukia natūraliai susiformavusi Kamara Tou Koraka arka, dar kitaip vadinama „įsimylėjėlių tiltu“. Ji buvo aptverta, tačiau dailioms nuotraukoms tai nesutrukdė. Netoli arkos aplankėme ir mažutėlę šv. Anagrijos bažnytėlę. Buvome vieninteliai turistai, tuomet aplankę šią vietą, tačiau mus pasitiko gausybė vietinių katinų. Net sunku būtų juos pavadinti valkataujančiais, blizgantys kailiukai ir putlūs kūneliai išdavė, kad jie labai mylimi vietinių gyventojų, panašiai kaip karvės Indijoje. O pakalbinus ar paglosčius vieną katinėlį, pribėga ir kitas, kol supranti, jog suteikus dėmesį vienam, teks jo duoti ir dar dešimčiai, nors mūsų vaikams tai buvo itin smagus reginys…

Tokia buvo mūsų pavasarinė kelionė į Kiprą. Puikiai išpildėme savo šeimos norą ne tik pasidžiaugti pakrančių grožiu, bet ir pažinti apylinkes. Net ir vairavimas kaire puse, tapo artimesnis ir nebe toks nejaukus, kai norėjosi apvažiuoti kuo daugiau Kipro salos įstabiais serpentinais…